Kreipimasis į mano būsimą klientą

Nežinau, koks buvo tavo gyvenimas ligi šiol ir su kokiu jausmu prabundi rytais. Bet spėju, kad dar nepriklausai tiems, kurie neapsakomai žavisi gyvenimu ir laiko jį patraukliu, jaudinančiu, teisingu ir didelės pagarbos vertu dalyku. Kas būtų, jei rytą prabustum su mintimi: „Puiku - aš galiu vėl nugyventi dieną šitame kūne Žemėje! Kokios dovanos šiandien manęs laukia? Kokius susitikimus, lytėjimus, patirtis, atradimus teks šiandien patirti?

Dėkui, dėkui, dėkui už šią naują dieną! Dėkoju tam, kas mane sukūrė. Dėkoju tiems, kurie mane pradėjo ir užaugino. Dėkoju visiems, kurie šiame gyvenime yra šalia manęs, mane liečia, įkvepia ir pakumščiuoja. Ir sau dėkoju už jaudinamą kelią, kurį ir šiandien turiu eiti ir tęsti šį nuotykį, vadinamą žmogaus gyvenimu.”

Spėju, kad tavo dienos pradžia atrodo šiek tiek kitaip. Kaip pradedi savo dienas, tokios jos ir yra. Mes miegame ne tik naktį. Kai rytais mūsų kūnai prabunda, sielos miega, nes nepastebime, kas iš tikro vyksta ir ką mes veikiame. Kasryt vyksta kažkas nepakartojama. Gyvenimas tau šaukia: „Aš esu nauja diena ir šį naują rytą dovanoju tau save. Esu neprirašytas lapas ir nekantriai laukiu istorijos, kurią parašysi, arba paveikslo, kurį nutapysi.

Esu tavo instrumentas ir ilgiuosi melodijos, kurią pagrosi. Esu balsas, kurį tau dovanoju, ir džiaugiuosi daina, kurią dainuosi. Džiaugsmingai šaukiu tau: „Padaryk ką nors su manimi! Padaryk ką nors gražaus su manimi. Padaryk su manimi gražiausia, ką sugebi. Bet neleisk man praeiti neįsisąmoninus, neišgyvenus ir nemylėjus. Nes aš esu tik šiandien, rytoj manęs nebus. Išgyvenk mane dabar."

Tam gyvenimo šauksmui mūsų ausys kurčios, pojūčiai užverti. Kasdien prasidėjusi nauja diena šaukia, bet mes leidžiame jai slinkti miegančiai, kad galėtume gyventi savo menką normalų gyvenimą, nevertą gyvenimo vardo. Kodėl mes gyvename ribotus, baugščius gyvenimus, kuriuose daug spaudimo, pastangų ir rūpesčių ir mažai žavėjimosi, malonumo ir meilės? Dėl paprastos priežasties: geriau nemokėjome ir nemokame, o ir tie, kurie buvo prieš mus, irgi taip gyveno.

Karta po kartos šlovino normalumą. Žmogus prabunda rytą ir mąsto: „Neturiu pasirinkimo! Turiu keltis. Turiu eiti į mokyklą. Turiu dirbti, turiu stengtis, turiu tai daryti. Negaliu laisvai pasirinkti, kaip elgtis. Turiu susiimti.” Ir t.t.

Taip vyrai ir moterys keliauja per savo nepaprastą gyvenimą, kuriame jie vien turi, privalo ir jiems reikia, jie stengiasi tenkinti kitų lūkesčius mainais už mažutėlį normaliųjų pripažinimą.